Tikslui atiduodu visas jėgas

Ekonomistas Gitanas Nausėda sako, kad jei nusprendžia imtis veiklos, siekia pergalės. Todėl tam atiduoda visas jėgas ir tikisi to iš kitų.

Aš netgi šiek tiek kitaip vairuoju. Stengiuosi visad turėti omenyje, ką darysiu ir kokį laiko limitą sureaguoti turėsiu, jei štai šitas šalia važiuojantis automobilis pasuks į kairę ar šaligaviu einantis žmogus staiga išbėgs į gatvę. Žmona nesyk man yra sakiusi: „Na, bet tavo ir žvėriška reakcija“. Nieko žvėriško, aš tiesiog buvau numatęs ir žinojau, ką darysiu, jei kažkas atsitiks.

Esu žaidęs užsimerkęs su dviem žmonėmis vienu metu. Priešininkas sako, kur paėjo, o aš galvoje įsivaizduoju lentą ir pozicijas. Šiuo atveju – netgi dvi lentas. Maniau, tuoj iš galvos ims dūmai rūkti…

Šachmatai lavina gebėjimą žvelgti į priekį, todėl netgi siūlyčiau to mokyti mokyklose. Šis universalus principas gali padėti bet kurioje gyvenimo srityje. Tarkime, politikoje, ekonomikoje, jei neskaičiuoji savo sprendimų pasekmių, tai tik eini kaip aklas kačiukas ir pasiduodi aplinkybėms.

Kokios sporto šakos jums limpa labiausiai?

Žiūrėti labiausiai patinka futbolą, krepšinį, lauko tenisą (būtent šia tvarka). O štai slidinėjimo niekad nežiūriu, nes labiau mėgstu pats stovėti ant slidžių. Ir negaliu slidinėti mėlynojoje ar raudonojoje trasoje, man reikia tik juodų. Vieną negražią dieną tai baigėsi bjauria trauma. Ką gi, sezoną praleidau, o dar kitą – jau vėl lėkiau juodąja trasa.

Norėčiau išmokti gerai žaisti lauko tenisą, bet žinau, kad tai užtruktų gerus metus – reikėtų su treneriu mušinėti į sienelę, meistriškai įvaldyti raketę ir judesius. Man norėtųsi greitesnio rezultato, o tai neįmanoma. Prastai žaisti irgi nenoriu. Todėl nežaidžiu iš viso (juokiasi).

Man patinka visos sporto šakos, kuriose yra aiškus kovos elementas. Kai kaunasi komanda prieš komandą, žmogus prieš žmogų. Jei žiūriu varžybas, į jų pabaigą dažnai iš gailesčio imu palaikyti pralaiminčiąja komandą… Bet žaidžiu pats – visada noriu laimėti. Tada jau jokių nuolaidų priešininkui.

Sekmadieniais žaidžiu tinklinį. Bėda, kad ir komandoje žaidžiant man norisi laimėti. Tad jei matau, kad kiti žaidžia tik šiaip sau, kad žaistų, man atrodo – tai ko mes čia susirinkome? Dabar, tiesa, taip nebebambu ant kitų kaip anksčiau, dabar labiau stengiuosi komandos draugus sutelkti ir uždegti. Tikslui atiduodu visas jėgas ir tikiuosi to iš kitų.

Ar ir vaikystėje pasižymėjote kovotojo charakteriu?

Man visad reikdavo žaisti priekyje… Žaidžiant futbolą trindavausi apie priešininkų vartus, nes vis ieškojau progų įmušti įvartį. Sakoma, kad lyderis – tas, kuris moka pasiekti, kad visai komandai būtų geriau. O mano supratimas tada buvo toks – tai jei aš įmušiu, visai komandai ir bus geriau. Užduočių kitiems nedalindavau, tiesiog gal labiau už kitus stengdavausi lieti prakaitą.

Tačiau su metais ateina išmintis. Jau suvokiau, kad numalšinus asmenines ambicijas galima geriau sužaisti komandoje. Juk ir į krepšinio aikštelę treneris neišleidžia visų penkių lyderių, nes nieko gero iš to paprastai nebūna. Bet kokia komanda pasiekia daug daugiau, kai visi dirba it gerai sureguliuotas laikrodis, ir niekas nelipa vieni kitiems per galvas.

Sutramdyti ambicijas išmokote, o emocijas?

Mano nuomone, emocingiems žmonėms būtina išlieti jausmus. Žmogiškai suprantu, kai tenisininkai iš apmaudo sulaužo raketę… Negerai, jei emocija tūno pasislėpusi ir graužia iš vidaus. Turėk savo žaibolaidį, nuleisk žaibą ir grįžk į normalią būseną. Supykai? Na ir gerai, tai ir trenk kumščiu į stalą (galima ir kai niekas nemato). Džiaugiesi? Tai garsiai pasidžiauk, gal net pašokinėk!

Sakėte, vaikystėje norėjote būti kosmonautas, nes kas to nenorėjo. Bet Prezidentu ryžtasi būti ne kiekvienas. Nejaugi visai niekas nebaisu?

Būtent smalsumas, troškimas tyrinėti neatrastas teritorijas mane nuo vaikystės ginė į priekį. Kišau nosį kur reikia ir kur nereikia – nepabijodamas per tą nosį ir gauti.

O labiausiai nenorėčiau pasijusti vienas. Prezidento postas savaime nėra nieko vertas, jei žmonės nematys tavyje lyderio, su kuriuo norėtų kartu būti. Manau, kad vienas žmogus politikoje be komandos ir žmonių palaikymo yra visiškas nulis, pasmerktas nesėkmei ir nusivylimams. Suprantu, kad visų mylimas nebūsiu, tačiau sieksiu žmones telkti bendram tikslui, ir visi kartu galėsime padaryti daugiau, nei aš vienas pats būčiau galėjęs. Juk jėgos linkę pasidauginti. Kai matau žibančias savanorių akis, jaučiu degantį pasiryžimą kartu dirbti Lietuvai, ir mano paties asmeninės jėgos padvigubėja.

Tau taip pat gali patikti Daugiau iš autoriaus

Comments

Kraunasi...