„Mirties angelas“: nacių siaubas žudė tūkstančiais, nesigailėjo dėl nieko

1979 vasario 7-ąją vienas Brazilijos policijos pareigūnas išgirdo skambutį. Jo pamaina Bertiogos miestelyje jau ėjo į pabaigą. Telefonu jam buvo pranešta apie žmogų, kuris nuskendo pliaže netoliese.

Kuomet policininkas Espedito Diasas atvyko į įvykio vietą, jis aptiko, kad ten praktiškai nėra žmonių, tik skenduolio kūnas ir šalia laukianti austrė Liselotte Bossert.

„Daugiau nieko nebuvo galima padaryti. Žmogų ištempė iš vandens be jokių gyvybės ženklų“, – BBC pasakojo 72-ejų atsargos policininkas.

Fiktyvus vardas

Mirusysis, oficialiai – dėl patirto antrojo insulto, buvo atpažintas kaip 54-erių Austrijos polietis Wolfgangas Gerhardas. Tačiau po šešerių metų buvo nustatyta, kad tai nėra tikras jo vardas.

Iš tiesų tai buvo Josefas Mengele, vokiečių medikas, vykdęs šiurpą keliančius tyrimus su Aušvico kaliniais Antrojo pasaulinio karo metu, žmogus, apkaltintas dėl 400 tūkst. žydų mirčių.

Kokiu būdu „Mirties angelas“ atsidūrė Brazilijoje?

Kaip ir daugelis nacių karo nusikaltėlių, J. Mengele iš pradžių ieškojo prieglobsčio Argentinoje, šalyje, kurioje gyveno daug vokiečių kilmės migrantų. „Argentinoje J. Mengele jautėsi kaip namuose“, – cituojamas istorikas Markosas Gutermanas, knygos apie nacius, sprukusius į šią šalį po Antrojo Pasaulinio karo, autorius.

Kartu su J. Mengele į Argentiną bėgo ir Adolfas Eichmannas, buvęs gestapo karininkas, buvęs atsakingu už „galutinį žydų klausimo sprendimą“.

1960 metais A. Eichmanną susekė, pagrobė ir išvežė į Izraelį žydų „Mossad“ agentai, 1962-aisiais jis buvo nuteistas mirties bausme po vietos teismo sprendimo.

J. Mengele atsidūrė Argentinoje dar prieš A. Eichmanną, 1959-aisiais, netrukus išvyko į Urugvajų, tuomet per Paragvajų pasiekė Braziliją.

„Jis bijojo, kad jį sučiups. Tik todėl jis išvyko į Braziliją“, – aiškino M. Gutermanas.

Aušvicas

J. Mengele gimė Bavarijos žemėse 1911-aisiais turtingo pramonininko šeimoje. Tačiau vietoje šeimos verslo tąsos, jis pasirinko gydytojo kelią.

1938-aisiais J. Mengele stojo į SS gretas, taip pat prisijungė prie nacistinės partijos. Karo pradžioje pateko į SS tankų divizijos rezervą, užsitarnavo karininko laipsnį ir gavo geležinį kryžių už 2-jų karių ištraukimą iš degančio tanko.

1942-aisiais jis buvo sužeistas ir pripažintas netinkamu tolimesnei tarnybai kariuomenėje.

1943-iaisiais jis atvyko į Aušvicą ir tapo Birkenau (vienos iš Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos dalių pavadinimas) vyriausiuoju gydytoju.

Kuomet pralaimėjimas Antrajame pasauliniame kare tapo neišvengiamu, naciai turėjo rinktis: bandytis slėptis, keliauti už grotų arba nusižudyti.

1945 sausio 17-ąją, likus 10-iai dienų iki sovietų armijos pasirodymo Aušvice, daktaras Mengelė pabėgo.

Jį buvo sulaikę amerikiečių kariai, tačiau karo nusikaltėlio jame neįžvelgė. „Mirties angelas“ buvo paleista birželį, vėliau ketverius metus J. Mengele tyliai pradirbo bulvių fermoje Vokietijos pietuose, o vėliau jam pavyko ištrūkti į Argentiną.

Izraelio valdžia jį susekė 1959-aisiais, Vokietijos valdžia tuomet išdavė arešto orderį.

Tačiau tuo metu, kuomet Argentinos valdžia priėmė sprendimą, J. Mengele jau buvo dingęs.

Siautėjimas Aušvice

Konclageryje jis nusprendė realizuoti savo seną svajonę tapti didžiu gydytoju ir sėkmingu mokslininku. J. Mengele nuoširdžiai tikėjo, kad siaubingas žiaurumas yra pateisinamas, jeigu tai „reikalinga mokslo vystymuisi“ ir „arijų rasės atradimui“.

„Iš visų jų Mengele buvo pats žiauriausias, pats sadistiškiausias. Jis žaidė dievą ir sprendė žmonių, kuriuos atveždavo į stovyklą, likimus, – cituojamas amerikiečių žurnalistas Geraldas Posneris, knygos apie J. Mengele autorius. – Kai kurie suimtieji buvo siunčiami į prievartinio darbo stovyklas, kiti – į dujų kameras.“  Likusioje, trečiojoje grupėje buvo dvyniai, neūžaugos ir žmonės su sveikatos sutrikimais. Visi jie tapdavo J. Mengelės siaubingų eksperimentų objektais.

Jo tyrimai, kurie neturėjo jokio sąryšio su mokslu, iki šiol šiurpina savo žiaurumu.

Eksperimentai su dvyniais

Skelbiama, kad savo eksperimentams jis panaudojo apie 1500 dvynių porų. Visus juos, daugiausiai vaikus, vos patekus į konclagerį, talpino į specialius barakus, kur jie gyveno privilegijuotomis sąlygomis – įkalintiesiems leisdavo neskusti galvos ir išsaugoti savo drabužius. Su pačiais mažiausiais iš jų leisdavo likti motinoms. Dvynius išlaisvindavo nuo sunkaus darbo prievolės ir net leisdavo žaisti futbolą.  Pats J. Mengele dažnai bendravo su vaikais, žaidė su jais ir vaišino saldėsiais. Mažiausieji net vadindavo jį „dėde Mengele“.

Tačiau tai tebuvo priedanga, kol monstras nenuspręsdavo imtis savo eksperimentų. J. Mengele troško ištirti dvynių genetinius ypatumus. Pavyzdžiui, vieną iš dvynių jis užkrėsdavo tuberkuliozę ar karštine, laukdavo, kol šis mirs nuo ligos, tuomet užmušdavo antrąjį dvynį ir darydavo skrodimą, kad galėtų „patikrinti pokyčius“. Į akis dvyniams buvo lašinami cheminiai aparatai, kuriais bandyta patikrinti, ar galima „sufabrikuoti“ žmogaus akių spalvą ir galų gale įgyvendinti nacių arijų svajones.

Žmones taip pat operuodavo be narkozės, išpjaudavo jiems vidinius organus. Dvyniai siaubingai kentėjo, dažnai po tokių „operacijų“ mirdavo. Iš 3000 tūkst. dvynių karo pabaigos sulaikė vos 300.

Atsiskyrėlis

Į Braziliją J. Mengele atvyko 1961-aisiais, pasivadinęs Peter Hochbichleriu ir įsikūrė miestelyje, 318 kilometrų nutolusiame nuo San Paulo. Padedant naciams simpatizavusiui Volfgangui Gerhardui, kuris gyveno Brazilijoje nuo 1948-ųjų, jis buvo rekomenduotas vengrų šeimai, kuri pasamdė nacį prižiūrėti kavos plantaciją.

Baimindamasis suėmimo, J. Mengele retai išeidavo iš namų ir laiką leisdavo skaitydamas Gėtę ir klausydamasis Štrauso kūrinių. Į gatves jis drįsdavo išeiti tik apsirengęs maskuojančia apranga, ir tik kartu su savo dresuotais šunimis.

Galų gale jo darbdaviai sužinojo apie tai, kad pas save slapsto karo nusikaltėlį, tačiau J. Mengele sumokėjo jiems už tylą.

3,4 mln. dolerių premija

Paskutiniu J. Mengelės preglobsčiu tapo San Paulo miestas, didžiausias ir labiausiai apgyvendintas Brazilijoje. Jis gyvento kartu su Wolframu ir Liselotte Bossertais, su jais ir praleido paskutinę savo dieną.

Pasakojama, kad prieš eidamas miegoti J. Mengelė po pagalve dėdavo užtaisytą pistoletą.

Netrukus už J. Mengeles sulaikymą, nesvarbu gyvo ar mirusio, buvo pažadėta 3,4 mln. dolerių premija.

1977-aisiais „mirties angelą“ susirado jo sūnus Rolfas Jenckelis, kuris pas tėvą praleido dvi savaites. Viename 1986-ųjų televizijos interviu R. Jenckelis pasakojo, kad, jo manymu, J. Mengele nesigailėjo dėl savo veiksmų: „Jis neprisipažino, kad darė kažką negero. Jis man sakė, kad tik vykdė įsakymus.“

Mirtis ir paslapties atskleidimas

70-ųjų pabaigoje, W. Gerhardui grįžus į Austriją, J. Mengele „pasiskolino“ šio netikrą vardą ir dokumentus. Tuo vardu jis ir buvo palaidotas netoli San Paulo 1979-aisiais.

Jo palaikai, tikriausiai, taip ir trūnytų tolimojoje Pietų Amerikoje, jeigu ne vienas Bossertų šeimos laiškas, siųstas buvusiam J. Mengelės darbdaviui.

Vokietijos valdžia skubiai informavo savo kolegas Brazilijoje, kurie nacį slapsčiusios šeimos namuose atliko kratą ir išsiaiškino tiesą.

J. Mengele buvo ekshumuotas, o 1985-ųjų birželį Brazilijos valdžia patvirtino jo tapatybę.

DNR testas, kurį britai atliko po septynerių metų, patvirtino anksčiau pateiktas pareigūnų išvadas. J. Mengelės sūnus niekada nesikreipė dėl savo tėvo palaikų išdavimo, ir šie San Paulo teismo medicinos institute buvo saugomi beveik tris dešimtmečius.

2016-aisiais „mirties daktaro“ ir tūkstančius pražudžiusio nacio palaikai pradėti naudoti kaip mokomoji medžiaga studentams.

www.tv3.lt

Tau taip pat gali patikti Daugiau iš autoriaus

Comments

Kraunasi...