Liepos šešėlyje ramiame Vilniaus parke 44 metų Ričardas Savukynas sėdi žolėje, pasilenkęs prie nešiojamojo kompiuterio. Jis atidžiai apžiūri naują profilį „Facebook“:
„Šis profilis skleidžia netikras naujienas ir neapykantą kurstančią kalbą apie Lietuvą ir Lietuvos politikus. Tai turi būti trolis“, – sako jis ir praneša apie profilį socialinių tinklų milžinui.
Ričardas Savukynas dirba verslo konsultantu, bet taip pat yra savanoris sparčiai augančiame interneto pasipriešinimo judėjime, kurį sudaro daugiau nei 5000 lietuvių, kurie atlieka gynybos misiją virtualioje erdvėje. Jie save vadina „Lietuvos elfais“, nes internete kovoja su prorusiškais troliais.
Lietuvos elfai patruliuoja socialiniuose tinkluose, kad surastų ir atskleistų netikras paskyras bei prorusiškus trolius. Jie tikrina faktus ir padeda žurnalistams, koordinuoja mūsų darbą per „Facebook“ ir „Skype“, dalijasi savo atskleidimais internete su kolegomis elfais ir kitais lietuviais, kad įspėtų apie dezinformacijos šaltinius.
Elfai kaip masinis judėjimas prasidėjo prieš 3 metus, kai Rusija 2014 m. aneksavo Krymą. Ričardas Savukynas ir kiti elfai nerimauja, kad Lietuva gali būti kita eilėje.
„Daugeliui iš mūsų Rusijos grėsmė yra reali. Kadangi mes nenorime čia karo, mes savanoriškai saugome savo šalį“, – sako jis.
Rusijos informacinė veikla
Kariuomenės strateginės komunikacijos skyriaus seržantas Tomas Čeponis Lietuvos gynybos ministerijoje Vilniuje aiškina, kad jo komanda stebi Rusijos komunikacijos veiklą Lietuvoje tiek internetu, tiek televizijos laidose.
„Lietuvoje matome vis daugiau Rusijos informacinės veiklos. Interneto naujienų puslapiai, radijo programos, laikraščiai ir socialinės žiniasklaidos paskyros. Viena iš matomų veiklų tikrai yra Rusijos televizijos kanalai“, – sako jis.
Per pastarąjį dešimtmetį Rusijos televizijos transliacijos Lietuvos tinkluose išaugo daugiau nei dvigubai – nuo 79 valandų per savaitę 2007 metais iki 198 valandų šiemet. Tomas Čeponis aiškina, kad daugelis siužetų, transliuojamų per Rusijos televiziją ar socialiniuose tinkluose, kvestionuoja Lietuvos teisę egzistuoti kaip nepriklausomai valstybei ir remia pretenzijas į Lietuvos teritorijas. Keletas Rusijos politikų, pavyzdžiui, parlamentaras Vladimiras Žirinovskis, jau daugelį metų Lietuvos televizijos tinkluose kalbėjo apie Rusijos invaziją į Baltijos šalis.
Čeponis aiškina, kad Rusijos žiniasklaida dažnai sprendžia Lietuvos problemas, susijusias su emigracija, demografine krize, energetikos sektoriumi ir pajamų lygybe ir taip bando sumenkinti Lietuvą, numanant ar net tiesiogiai teigdama, kad nepriklausomybė nuo Rusijos, kaip ir narystė ES, atnešė tik depopuliaciją. ir ekonominis nestabilumas.
Ir nuo tada, kai NATO nusprendė dislokuoti karius, reaguodama į didėjantį nerimą dėl Kremliaus ryžtingo požiūrio, internete padaugėjo netikrų naujienų apie NATO, pavyzdžiui, netikrų naujienų, teigiančių, kad vokiečių kareiviai šalyje išprievartavo mergaitę. .
Lietuvos valdžia bando atremti, jų nuomone, dezinformaciją, pasitelkdama nacionalinius įstatymus bausdama įžeidžiančius televizijos kanalus ar labai atviras propagandos bylas, – aiškina Tomas Čeponis. Dažnai taikiniai yra rusai.
Toks požiūris erzina Rusijos ambasadorių Lietuvoje Aleksandrą Udalcovą.
„Nemanau, kad klijuoti propagandinę etiketę ant kito požiūrio yra teisinga. Visada geriau naudoti kontrargumentus, kad įrodytumėte savo tiesą“, – praėjusių metų gruodį Amerikos naujienų agentūrai AP sakė jis.
Tačiau Lietuvos valdžia Rusijos dezinformacijos nelaiko tik požiūriais, sako Tomas Čeponis. Štai kodėl lietuviai turėtų būti mokomi, kuo skiriasi netikra ir tikroji informacija.
„Ir tada mes turime mokyti savo piliečius apie tikrą žurnalistiką, kaip tikrinti faktus, kad galėtume atskirti netikras naujienas nuo tikrų, o ne paveikti prorusiškos propagandos“, – sako jis.
Neseniai Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, teiginiui, kad gyvenimas Sovietų Sąjungoje buvo geresnis nei dabartinėje Lietuvoje, sutiko apie 26 procentai lietuvių. Teigiamas požiūris į sovietinę praeitį buvo stipriausias tarp vyresnio amžiaus žmonių, žemesnio išsilavinimo žmonių, Lietuvos rusų ir lenkų bendruomenių bei tarp tų, kurie patyrė didelį pajamų praradimą po 1990 m. Apklausa taip pat parodė tiesioginį ryšį tarp teigiamo požiūrio į Sovietinė praeitis ir Rusijos žiniasklaidos poveikis.
Žvelgiant iš Kremliaus perspektyvos, kaltinimai propagandiniu karu yra tik bandymas atitraukti dėmesį nuo vidinių iššūkių, su kuriais susiduria ES.
„Tęsianti isterija aiškiai nukreipta kaltę dėl savo problemų ir nesėkmių perkelti kitiems“, – anksčiau šią vasarą sakydamas kalbą teigė užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.
Tačiau daugeliui gyvenančių Lietuvoje realybė yra baisesnė, o statymas – didelis.
Sovietinė nostalgija
Priešais Vilniaus katedrą guli stebuklingas akmuo. Nedidelis akmuo įamžina žmonių grandinę, kuri 1989 metais susiformavo per tris Baltijos šalis, demonstruojant jų nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos troškimą, kurią Lietuva įgijo 1990 metais.
43 metų Vilniaus meras Remigijus Šimašius, žvelgdamas į Katedros aikštę, aiškina, kad daugelis vyresnio amžiaus lietuvių jaučia nostalgiją sovietmečiui, todėl yra lengvesni propagandos taikiniai.
„Kalbu rusiškai ir užaugau su rusiškais animaciniais filmais, kultūra ir vertybėmis. Vadinasi, lengviau žaisti su savo sentimentais ir nostalgija seniems geriems Sovietų Sąjungos laikams nei su jaunąja karta Lietuvoje, kuri tokių jausmų neturi“, – aiškina jis.
Nepaisant to, kad jų šalyje yra NATO batalionų, daugelis lietuvių jaučia poreikį dėti savo pastangas, kad apsaugotų savo šalį. Štai kodėl jis taip pat yra jos dalis elfai pasipriešinimo judėjimas.
„Prieš 15 metų daugelis lietuvių jautėsi saugūs po NATO skydu. Dabar suprantame, kad ginant savo šalį turime prisidėti ir patys – ir internetu“, – sako jis.
Parašė Anne Sofie Schrøder
