Kita Daktaro pusė: vaikystė, „švarus“ tėvas ir tragiška brolio žūtis

Nusikalstamo pasaulio autoritetas, vienas garsiausių Lietuvos nusikaltėlių, su kurio pavarde siejamos dešimtys sunkių bei itin žiaurių nusikaltimų. Toks yra daugelio lietuvių atmintyje įstrigęs Henriko Daktaro paveikslas.

Tačiau, kaip anksčiau teigė išskirtinį interviu tv3.lt davęs Henytė – už rankos nepagautas, dar ne vagis. „Nuteiskite mane garbingai, su įrodymais, bet nereikalaukite prisipažinti nusikaltimų, kurių nepadariau. Tikrai neskubu ten (žvilgsnį nukreipia į dangų) be eilės“, – tvirtos pozicijos laikėsi H. Daktaras.

Savo žodžio Henytė laikosi. Jis neprisipažįsta dėl nusikaltimų, kurie jį pasmerkė kalėti iki gyvos galvos. Nors pagal naują tvarką tai galėtų būti ta šviesa tunelio gale, kuri suteiktų viltį dar kada nors atsidurti laisvėje. Bausmę H. Daktaras šiuo metu atlieka nebe uždarytame Lukiškių kalėjime, o lengvesnio režimo Pravieniškių pataisos namuose.

Daugelis H. Daktarą žino iš skambių antraščių apie jam inkriminuojamus nusikaltimus dėl turto prievartavimų, kūno sužalojimų, žmogžudysčių. Tačiau šiame interviu atsiskleidė šiek tiek kitokia Henytės gyvenimo pusė.

H. Daktaras pasidalijo asmeniškais prisiminimais apie savo vaikystę, tėvą, kuris, anot jo, niekada nepriklausė nusikalstamam pasauliui ir savo tragiškai žuvusį savo jaunesnį brolį.

Ir linksma, ir baugu

„Gimiau 1957 m. gruodžio 12 d., 12 val. Gyvenau Vilijampolėje, sename Kauno rajone. Netrukus gimė ir mano brolis Mečislovas. Jis buvo 1,5 metų už mane jaunesnis.

Šeimoje augome dviese. Mūsų tėvai buvo paprasti darbininkai. O Vilijampolėje praktiškai visa giminė gyveno – tėvo broliai ir seserys. Tad gyventi visiems greta buvo ir linksma, ir baugu“, – prisiminimais dalijosi H. Daktaras.

Paklaustas, kas jam iš vaikystės laikų labiausiai įstrigo atmintyje, Henytė liko atviras: „Kas, kas. Vykdavo baliai, tėvas gerdavo, visi gerdavo, nuolat kildavo muštynės. Taip ir augau, tokioje paprastoje šeimoje. Kartais būdavo, ką valgyti, kartais nebūdavo. Jaunystė tokia visokia buvo. Ir gerai, ir blogai. Bet iš esmės gyvenome prastai.“

Per pokalbį H. Daktaras teigė, kad jis kitokio gyvenimo ir nematė: „Užaugau baimėje. Vieni kitus mušė, plėšė, pjovė. Tėvai, jų broliai buvo agresyvūs. Nuolat kildavo muštynės. Draugų ratas buvo vien chuliganai.

Todėl galvodavau, kad toks pasaulis ir turi būti. Augau ir nežinojau, kad yra inžinierių, inteligentų, studentų ar direktorių. Vaikystė bėgo tarp plėšikų, banditų bei paprastų darbininkų.

Man sakydavo, kad čia mes geri, o visi kiti – blogi. Tai ir augau galvodamas, kad esu tarp tų visų „gerų“ žmonių. Kai užaugau, supratau, kad yra atvirkščiai. Kad iš tikrųjų mes esame tie blogieji visuomenės atstovai.“

Tragiškas brolio gyvenimas

Kalbėdamas apie savo šeimą, H. Daktaras pabrėžia, kad savo tėvo niekada nelaikė nusikalstamo pasaulio atstovu: „Jis tikrai nebuvo toks, tik tiek, kad bendravo su nusikaltėliais. Baliavodavo drauge, bet pats nusikaltimų nedarė. Jis buvo linkęs supirkinėti daiktus iš nusikaltėlių.

Toks buvo jo stilius. Alkoholį mėgdavo laikyti bei juo prekiauti. Taip pat batus, tiek vyrams, tiek moterims pardavinėdavo. Ir sugebėdavo remonto darbus atlikti. Jo nusikaltimas buvo tik tas, kad supirkdavo vogtus daiktus.“

Apie žuvusį jaunėlį brolį H. Daktaras per daug pasakoti nenorėjo: „Nėra ką daug pasakoti. Jis vos 16 metų sėdo į kalėjimą. Sulaukė 9 metų įkalinimo bausmės. Ją atlikęs išėjo į laisvę, bet po dviejų mėnesių jį užmušė automobilis. Tiek ir tegyveno, 25 metų žuvo. Brolio gyvenimas greitai praėjo. Tada likau vienas.“

Kova už vietą po saule

H. Daktaras atskleidė, kad nuo vaikystės vyko kova dėl vietos po saule: „Pas mus galiojo jėgos dėsnis. Jei tu esi stiprus, reiškia tu esi protingas. Net jei iš tikrųjų buvai protingas, bet silpnas, tu būdavai „durnas“.

Kiekvienas turėdavo parodyti savo jėgą. Todėl augau ir svarsčiau, kaip čia man tapti ir protingu, ir stipriu. Visi draugai rūkė ir gėrė, o aš praktiškai niekada gyvenime nerūkęs. Todėl daugiau dėmesio skyriau sportui. Norėjau būti geresnis už juos.

Netrukus pasiekiau tokį lygį, kai galėjau duoti visiems „malkų“. Ypač tiems, kurie gerdavo ir rūkydavo. Reikia paminėti, kad fiziškai visi iš gamtos buvo pakankamai stiprūs, tad tik blogi įpročiai juos padarydavo silpnesniais. Būtų negėrę, nerūkę – būtų buvę itin stiprūs konkurentai.“

Henytė prisimena, kad būdamas 22 metų jau visus „numušė“. Tiesa, išsiduoda, kad ne viskas buvo taip paprasta.

„Dvejus metus sėdėjau Pravieniškėse ir ten labai daug sportavau. Kai buvau 16-18 metų, tai nuo tų pačių gaudavau „malkų“. Jiems tada buvo apie 22 metus, tai mane 16-metį primušdavo. Negalėjau su tuo taikstytis. Norėjau jiems atsikeršyti.

Todėl patekęs į Pravieniškes už chuliganizmą, treniravausi kiekvieną dieną. Grįžau į laisvę visiškai pasikeitęs. Buvau fiziškai stipresnis. Pamenu, vėl kilo konfliktas, sakė, kad dabar užmuš mane. Ėjom išsiaiškinti ir daviau jiems „malkų“, – pabrėžė H. Daktaras.

www.tv3.lt

Tau taip pat gali patikti Daugiau iš autoriaus

Comments

Kraunasi...