Jautru iki ašarų: Zinos kaktusas pražysta tik prieš krauju pažymėtą dieną

Jau ketvirtus metus Pagaičiškių kaimo gyventoja tuo pačiu metu sulaukia pražystant kaktuso. Pirmą kartą jo žiedus moteris išvydo, kai palaidojusi sūnų sugrįžo iš kapinių. Moteris ir jos artimieji spėlioja, ar tai sutapimas, ar kažkoks jiems siunčiamas ženklas.

Pagaičiškių kaime gyvenanti 77 metų Zina Karinauskienė savo namuose šiuo metu šeimininkauja su šuneliu ir katinėliu. Tiesa, viena retai būna – sulaukia netoli gyvenančių dviejų dukterų bei dvylikos anūkų apsilankymų.

Moteris rodo jau ketvirtus metus stebinantį kaktusą. Ant palangės auganti aukšta gėlė paremta pagaliuku, kad nuo žiedų svorio nenulinktų. Ant jos – didžiuliai rausvi žiedai.

Z. Karinauskienė sako, kad kaktusas namuose auga jau seniai. Jį į motinos namus parsinešė po skyrybų sūnus Audrius. Ilgus metus kaktusas, kurio net pavadinimo moteris nežino, nežydėjo. Jį šeimos nariai retkarčiais tik palaistydavo.

Prieš ketverius metus įvyko nelaimė. Sūnus Audrius mamai padėjo į ūkinį pastatą sunešti per toną nukultų grūdų. Po kurio laiko jis sunegalavo.

Iškviesti medikai skubiai vyrą vežė į Panevėžio ligoninę. Buvo nustatyta, kad žmogų ištiko insultas. Deja, jis neišgyveno. Tą pačią dieną, kai mirė sūnus, mirtis pasiglemžė ir Z. Karinauskienės brolį.

Kad pražydo sūnaus kaktusas, motina pamatė sugrįžusi iš kapinių. Dabar jis pražysta panašiu metu kiekvieną vasarą. Ir kuo tolyn, tuo daugyn žiedų atsiranda.

„Tie žiedai tokie gražūs. Į juos žiūriu ir apie sūnų vis galvoju. Praeitą naktį net sapnavau“, – kalba kaimo moteris.

Jos sūnus palaidotas naujose Biržų miesto kapinėse, šalia tėčio, kuris mirė prieš 21 metus. Sūnus tarsi nujausdamas motinai vis sakydavo, kad jį šalia tėvelio turės laidoti. Motina dar stebėdavosi, kodėl Audrius taip šneka – juk pagal eilę pirmiausia ji turėjusi mirti… Deja, likimas susiklostė kitaip.

Perlipo žuvusį kovotoją

Zina Karinauskienė kilusi iš netolimo Morkūnų kaimo. Vienas iš į atmintį įsirėžusių vaikystės prisiminimų – kai jų namo prieangyje pokaryje buvo sušaudytas partizanas.

Tądien tėvai buvo išvažiavę į Rygą parduoti raugintų kopūstų bačkos. Keturi vaikai liko vieni. Jauniausiam broliui dar nebuvo trejų metukų, vyriausiam – aštuoneri.

Pas netoli gyvenančius Kaziliūnus tarp partizanų ir sovietų kovotojų įvyko susišaudymas. Vieną iš bandžiusių pabėgti partizanų nušovė jų namų prieangyje

Vaikai išsigandę perlipo žuvusįjį ir nubėgo pas kaimynus.

Iš Rygos grįžusius tėvus ištiko šokas. Namo prieangyje jie pamatė nušauto žmogaus kūną, o vaikų – ne kvapo. Laimė, rado pas kaimynus.

Kur partizano kūnas buvo išvežtas, Z. Karinauskienė nežino. 1948 metais mirė jos tėvai. Zinai tuomet tebuvo šešeri metukai. Tėvelis eidavo miško kirsti, kad valstybei atiduotų duoklę. Avėjo naginėmis. Peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir mirė.

Mama keturis vaikus užaugino viena. Zina sako, kad buvo sunku. Tėvai buvo pasisėję septynis hektarus javų, bet visus atėmė kolūkis. Paėmė ir karves, paliko tik vieną.

Moteris prisiminė, kad šeimai buvo palikta tik 60 arų žemės. Joje sodindavo bulves. Vaikai eidavo į kolūkio laukus rinkti varpų po kūlimo, kad galėtų duonos išsikepti…

Augino paršavedes

Zinos vyras Jonas buvo pasvalietis, kilęs iš Kiemėnų. Šeimos nariai ilgus metus dirbo kolūkyje. Ji – fermoje melžėja, jis – piemeniu, santechniku, ėmėsi ir kitų ūkio darbų.

Sako, kolūkio laikai, palyginus su dabartiniais, buvo geri. Todėl, kad buvo darbo. Žmogus žinojo, ką turi daryti, turėjo nuolatinį uždarbį. Moteris didžiuojasi, kad ji turi solidų darbo stažą – dirbo melžėja net 42 metus.

Laikui bėgant šeima susitaupė pinigų ir Pagaičiškių kaime nusipirko namus. Gimė vaikai – dukterys Auksė, Alma ir sūnus Audrius. Moteris džiaugiasi, kad visi vaikai toli neišsilakstė – liko gyventi kaime. Viena dukra turi problemų dėl sveikatos, todėl dirbti negali.

Kita dirba Likėnų ligoninėje. Prieš tai dvidešimt metų nešiojo paštą.

Karinauskai visus tris vaikus krikštijo Pabiržės bažnyčioje. Ir šliūbą su vyru paėmė ne tik susituokę, bet ir po 25 bendro gyvenimo metų. Sako, nebijoję – jų krašte nebuvę mados žmones, einančius į bažnyčią, sekti.

Moteris sakė lankydavusi bažnyčią, kol turėjusi sveikatos. Dabar kur nors pajudėti sudėtinga. Autobusai važiuoja retai ir suka pro aplinkinius kaimus. Tad reikalui esant dukra paveža automobiliu.

Pašnekovę stebina, kad atėjo tokie laikai, kai kaime žmonės nebegali net paršelių maistui užsiauginti. Anot jos, savo auginto paršelio mėsa visai kitokia nei „valdiško“.

Seniau ji pati vertėsi paršavedžių auginimu. Paršelius turguje parduodavo ir prie algos prisidurdavo. „Man regis, kad tas afrikinis maras didele dalimi yra išsigalvojimas“, – svarsto moteris.

Jai atrodo, kad ateityje bus vėl leidžiama laisvai kiaules auginti. Mat niekas nestovi vietoje. Niekas netikėjo, kad ir žmonės sugrįš prie savo žemės. O ji dabar sugrąžinta.

Santarvės laidas – darbas

Z. Karinauskienė svarsto, kad dabartinė valdžia daro ne taip, kaip, jos manymu, derėtų. Remia tinginius. Jei nenori dirbti – pašalpas moka. Paskui tokie, jei nori daugiau pinigų, tai eina jų reikalauti – mušti ar žudyti.

Labiausiai ji sakė nekenčianti tinginių, kurie gali užsidirbti, bet ateina pinigų prašyti. Aišku, dažniausiai gėrimui. Moteriai atrodo nuostabu, kad vaikui gimus dvejus metus pinigus moka. Ne gyvenimas, anot jos, o rojus. Zina mano, kad jaunimas neturi kur dėtis, todėl dažniausiai lekia į užsienį.

„Mes, melžėjos, dirbdavom už 300 rublių per mėnesį. Ir vaikus reikėjo aprengti, ir baldus susipirkti. Ir balių būdavo, gimtadienius visų keturiolikos darbuotojų švęsdavome. Bet ir dirbome“, – prisimena moteris. Jai atrodo, kad ir šiandien vaikus reikia spausti prie darbo. Šių laikų vaikai išlepę.

Zinai pikta, kad valdžia pensijas pakėlė tiems, kurie anais laikais nedirbo, todėl jas mažesnes užsidirbo. O kas dirbo daug, tam – nieko.

Pensija, anot moters, striuka. Ypač kai euras įvestas. Seniau su 20 litų nuėjusi į parduotuvę negalėdavo pirkinių krepšio panešti. Dabar už tiek eurų krepšelį vienu pirštu gali pakelti…

Norintiems gerai gyventi žmonėms moteris linki susiklausymo. Ir dirbti – nežiūrėti vienam į kitą, kuris daugiau ar mažiau dirba. Tuomet ir santarvė bus. Namuose ir valstybėje.

Jurgita Morkūnienė, Biržų krašto laikraštis “Šiaurės rytai”

www.tv3.lt

Tau taip pat gali patikti Daugiau iš autoriaus

Comments

Kraunasi...