Įsmeikite šių uogų į žemę: atbaidys kurmius ir graužikus

Senovėje šeivamedžiai vadinti šventais medžiais, vaistais nuo visų ligų. Buvo manoma, kad kas mėnesį suvalgius po saują jo vaisių, galima išgyventi 100 ir daugiau metų.

Atbaido kenkėjus

Juodų, raudonų ar mėlynų šeivamedžių uogų sultimis blizgindavo odą, o atskiedus alūnu gautais rudai žaliais dažais dažydavo siūlus. Labai geras šeivamedžių vynas, jų vaisių galima įmesti į degtinę.

Pramoniniu būdu iš šeivamedžių gaminami vermutai, likeriai, trauktinės. Jeigu išsitepėte rankas, sutrinkite keletą šeivamedžio vaisių tarp pirštų ir nuplaukite su muilu. Nusivalo žolės, kiaulpienių, vyšnių ir kitų tamsių uogų sultys.

Specifinio šeivamedžių lapų kvapo nemėgsta musės, todėl jie sodinami kapinėse, prie komposto krūvų ir lauko tualetų, jų šakelėmis nuo gyvulių baidomos musės. Manoma, kad šeivamedžių lapai atbaido ir kitus kenkėjus, pvz., serbentines kandis, kopūstinius baltukus, o susmeigti į žemę – netgi kurmius ir graužikus.

Šeivamedžių žiedų arbata sukelia prakaitavimą, tinka, kai persišaldoma, sergama gripu. Liaudies medicinoje šeivamedžių vaisiai, sultys ir žiedai vartojami kaip tulžies išsiskyrimą skatinanti, uždegimą slopinanti priemonė sergant bronchitu, tracheitu, laringitu.

Iš vaisių verdamos uogienės, gaminami drebučiai, gira, jų sultimis galima nuspalvinti įvairius patiekalus. Nepatariama skinti ir valgyti neprinokusių uogų, jos turi būti matinės, visai nusidažiusios, su vaškiniu apnašu.

Auga paunksmėse

Labiausiai paplitęs juoduogis šeivamedis. Tai 4–6 m lapus metantis vešlus krūmas arba nedidelis medis. Jauno augalo žievė šviesiai pilka, vėliau patamsėja, atplaišėja. Lapai priešiniai, 10–30 cm ilgio, plunksniškai suskaldyti po 5–7 lapelius, žiedeliai gelsvi, susitelkę 10–25 cm skersmens kekėmis, žydi vidurvasarį.

Vaisiai – juodos, kekėmis susitelkusios uogos, sunokstančios vasaros pabaigoje ar rudenį. Juoduogis šeivamedis Lietuvoje dažnas, mėgsta paunksmę, kur derlinga, drėgna dirva, auginamas ir kaip dekoratyvinis augalas.

Sparčiai augančius, vešlius krūmus tinka sodinti vandens telkinių pakrantėse, neišvaizdiems pastatams, tvoroms ar kitiems objektams užmaskuoti.

Augalai gana atsparūs šalčiams, jei ir nušąla kokia šaka, krūmas greit atželia. Pakenčia užterštą miestų orą, greit atželia išlaužyti ar iškirsti.

Sodinimo vieta

Geriausia sodinti ne vegetacijos metu, pasodinus kurį laiką gausiai laistyti. Šeivamedis dauginamas sėklomis, šakninėmis atžalomis ir atlankomis.

Norint išlaikyti dekoratyvumą, šeivamedį reikia genėti. Stiprus genėjimas ankstyvą pavasarį skatina naujų ūglių augimą, augalas išlaiko gražią formą.

Yra įvairių jo formų: svyrančiomis šakomis ir žvilgančiais bekočiais, giliai skiautėtais, netaisyklingai karpytais vyšniniais, geltonais, aukso geltonumo lapeliais ar baltai dėmėtais, juostuotais lapų pakraščiais.

Nors juoduogiai šeivamedžiai dažniausiai auga paunksmėse, spalvingesnes dekoratyvines formas geriau sodinti šviesesnėse vietose, nes margalapių formų lapai pavėsyje ne tokie ryškūs.

Visas augalas, išskyrus žiedus ir uogas, nuodingas (silpnai nuodingos ir uogų sėklos bei nesunokusios uogos). Žiedai aromatingi, naudojami užpilams, iš jų ruošiami preparatai peršalimui gydyti.

Uogos valgomos, nors nėra gardžios, dažniausiai iš jų gaminama uogienė, želė, vaisių vynas, jų dedama į pyragus, tortus.

www.tv3.lt

Tau taip pat gali patikti Daugiau iš autoriaus

Comments

Kraunasi...