Kaip aš vos įsiveržiau į Baltijos kelią
Pamiršti kai kuriuos dalykus yra sunkiau nei kitus, o kai kurie įvykiai tiesiog būna kartą gyvenime, rašo Linas Jegelevičius, pasakodamas asmeninius prisiminimus apie Baltijos kelio žmonių grandinę, kurios metu du milijonai žmonių 1989 m. rugpjūčio 23 d. suformavo didžiulę žmonių grandinę, siekdami nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos..
Man, sovietmečio vaikui, paauglystė sutapo su paskutinio sovietų lyderio Michailo Gorbačiovo raginimu į glasnostj (atvirumą) ir perestroiką, pertvarkyti politinėmis ir ekonominėmis reformomis sergančią sovietinę ekonomiką, taip pat tuo pat metu kilusį sovietų ekonomiką. Lietuvių tautinis judėjimas Sąjūdis, 1990 m., paskelbęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, nušlavė sovietus.
Atvirai pasakius, jei ne Sąjūdis, gal būčiau pakilęs į aukštas Lietuvos komunistų partijos gretas – faktinį Lietuvos Tarybų Respublikos gubernatorių – tapęs komjaunimo organizacijos vadovu (narystė prieš įstojimą į gretas). komunistų partijos) vidurinės mokyklos Alytuje, pietų Lietuvos mėlynakyje. Tai buvo didžiulis pasiekimas 18-mečiui, galvojančiam apie šviesią ateitį.
Tačiau, tiesą pasakius, aš turėjau abejonių dėl sistemos. Kartu su tėvu slapta klausiausi „Amerikos balso“, BBC, draudžiamų radijo kanalų, kurie buvo vos girdimi dėl nepaliaujamo triukšmo (KGB iškraipė radijo bangų sklidimą). Buvau girdėjęs nemažai savo neįtikėtinai protingo, bet labai mažai išsilavinusio senelio – paprasto sovietinio kolchozo darbuotojo – pasakojimų apie tarpukario Lietuvą ir sovietinę okupaciją 1940 m. Juokiausi iš dėdės Juozo pašaipų apie sovietinė meškerė ir bobininkai – jam pasisekė, kad gavo daiktus iš savo amerikiečių giminaičio Čikagoje, – tačiau 1990-ųjų pradžioje tik nemaža sauja antisovietinio pasipriešinimo dalyvių triukšmingai suabejojo tuometinės Lietuvos statusu. quo, o dauguma tyliai klausinėjo dalykų arba buvo su jais taikęsi. Daugelis pirmųjų pateko į sovietų darbo stovyklas arba geriausiu atveju perėjo į Vakarus. Nei vienas, nei kitas neatrodė geras pasirinkimas man, genialiam sovietiniam moksleiviui.
Tai buvo Sąjūdis, kuris tarsi didžiulis cunamis riedėjo per Lietuvą – ir Alytaus miestą – griovė sienas, atgaivino istoriją, kurstė tautinius jausmus ir pakėlė tiek tautos, tiek kiekvieno žmogaus sąmoningumą į absoliučiai naujus lygius.
Alytuje buvo ne vienas Sąjūdžio susirinkimas – išgėręs tiek laisvės akimirksniu aš, kaip ir daugelis kitų, svaigstau, darėsi vis maištingesnis. Taip dabar paaiškinu savo raginimą viename iš susirinkimų nušalinti sovietinio stiliaus mokyklos direktorių. Nežiūrint į tai, kad tapau moksleivių Sąjūdžio lyderiu, po to patekau į tikrą bėdą su mokyklos autoritetu.
Senosios mokyklos direktorius siaubingai bijojo tautinio judėjimo, tačiau norėjo mane išmokyti mano veiksmų! Jei atvirai, paskutiniais mano mokymosi metais mokykloje iš tiesų buvo nepastovaus elgesio elementas, kurį lėmė niekada anksčiau nepatirtos laisvės!
Prieš 1989 m. rugpjūčio 23 d. vietines Sąjūdžio grupes užplūdo nauja jaudulio banga. Buvo toks nepaneigiamas jausmas, kad artėja prie kažko nepaprastai didelio!
Alytaus Sąjūdis kvietė visus alytiškius dalyvauti Baltijos kelyje ir – buvo užsakyti autobusai važiuoti į vidurio Lietuvą. Bet man buvo kunkuliuojantis individualizmas – norėjau, kad Baltijos kelias vyktų savaip, todėl ankstų rugpjūčio 23-iosios rytą išskubėjau į vietinę autobusų stotį, kad spėčiau autobusu į Vilnių, kuris buvo įvykių epicentras. Kiek nusivyliau, kai į Vilnių važiuojantis autobusas siaubingai prikimštas: daugelis važiavo į Vilnių patys dalyvauti ir patys būti liudininkais daug apkalbamo įvykio.
Man pasisekė, kad galėjau įsprausti į autobusą – bet kokia travestija! – Vilniuje įsiveržti į Baltijos kelią pasirodė dar sunkiau! Lietuvos sostinėje buvo daugybė žmonių, o jaudulys knibždėte knibžda šurmulio, margos minios žmonių, desperatiškai bandančių rasti vietą Baltijos kelyje Sąjūdžio lopšyje, Vilniuje.
Problema buvo akivaizdi – Vilniuje nebebuvo vietos visiems žmonėms susijungti ir taip vingiuotoje žmonių grandinėje. Laikrodžiui tiksint paskutinę valandą iki įvykio, minioje buvo toks aiškiai apčiuopiamas, užsitęsęs, slegiantis, išgąsdinimas, panašus į tai, kad prieš ištinkant nelaimei trūktų paskutinės valties ar lėktuvo, atsijungus nuo žmonių grandinės.
Aiškiai girdėjau susijaudinusius Sąjūdžio atstovų balsus, raginančius „perteklinius“ šokti į netoliese esančius autobusus ir „lopyti“ retesnių Baltijos kelio vietų rytiniame Vilniaus rajone.
Vos drebėjau iš pakylėjimo ir baimės būti paliktam iš grandinės, bet puikiai tai žinojau: norėjau jame būti Vilniuje! Anksčiau buvau važinėjęs į Sąjūdžio susirinkimus ir planavau savo gyvenimą Vilniuje, todėl važiuoti Baltijos keliu kur nors kitur man nebuvo prasmės.
Kadangi Gedimino kalno, pagrindinio Lietuvos sostinės įžymybės, papėdėje vis dar buvo daug daugiau žmonių, apimtų tų pačių nuogąstavimų, buvo priimtas saliamoniškas sprendimas: buvo leista lenkti, kad visi pertekliniai žmonės būtų suvaryti į eilę. .
Sveika!
Nereikia nė sakyti, kad man buvo per daug mėnulio, kad pagaliau galėčiau susikabinti rankomis su kitais vingiuotame Baltijos kelio ruože geidžiamiausioje jo vietoje – Vilniuje!
Tegyvuoja Baltijos kelio prisiminimai, kurie vis dar kurstė tiek entuziazmo ir džiaugsmo. Koks puikus jausmas būti istorijos dalimi, kuri niekada nepasikartos.
