Audros ir tropinės naktys – tik pradžia: Lietuvoje pildosi blogiausias scenarijus

Mes visi gyvename „po vienu stogu“, todėl gaisrai Portugalijoje ir cheminė avarija Kinijoje mums turi rūpėti taip pat, kaip ten gyvenantiems žmonėms. Viskas, pasak meteorologės ir fizinių mokslų daktarės Audronės Galvonaitės, anksčiau ar vėliau pasiekia ir mus, todėl šylantis klimatas, audros ir užterštumas – visų mūsų reikalas. Kitaip tariant, gamta grąžina „skolas“ už mūsų darbus ir pradeda pildytis blogiausias klimato kaitos scenarijus.

Mokslininkė patikino, kad tropinis amaras ant mūsų medžių, nematytos žuvys ir nepakeliamai karštos vasaros naktys – klimato kaitos padariniai ir tokių siurprizų daugės.

Klimatas keičiasi, kaip tai atsiliepia Lietuvai? Ar mes tai jaučiame?

Pagaliau niekas nebeklausia, ar tikrai klimatas keičiasi, visi mato, kad pokyčiai išties vyksta. Matėme, kas darosi Prancūzijoje, kai iš dangaus krinta golfo kamuoliukų dydžio kruša ir ją vėliau kastuvais reikia kasti. Lietuvoje matosi karščio bangos ir drėgmės trūkumas, taip pat – nepastovus kritulių kiekis. Atsiranda svyravimai, kai vieną dieną būna 35 laipsniai, o kitą jau tik 16 laipsnių šilumos.

Mus kankina ir tropinės naktys, kai paros temperatūra nenukrenta žemiau 20 laipsnių temperatūros ir visi verda savo sultyse, neišsimiega. Mums tai išgyventi dar sunkiau, nes klimatas Lietuvoje pakankamai drėgnas, turime ežerų, balų ir upių. Labai suintensyvėjo visi meteorologiniai reiškiniai, jei lyja – tai stipriai, padaugėjo krušos, perkūnijų. Lietuva niekada nebuvo sausrų kraštas, čia iškrisdavo daugiau kritulių nei išgaruodavo, nes nebuvo karšta. O štai dabar viskas atvirkščiai, Lietuva sausrėja, daugėja sausros laikotarpių, jie kartojasi.

1992 metais buvos pasiektas sausros rekordas, kai sausra prasidėjo pavasarį ir baigėsi tik rudenį, o paskui staiga per kelias dienas išlijo kritulių normą, kurią turėjo išlyti per visą vasarą. O dabar sausros kartojasi vos ne kas antrus metus. Štai ir šiais metais imami skelbti sausrų rajonai.

Taigi, klimato kaitos toli ieškoti nereikia. Labai dažnai man užduoda klausimą esą klimatas keitėsi ir anksčiau, kodėl daug kalbėti apie tai pradėjome tik dabar? Bet anksčiau žmogus per savo gyvenimą klimato kaitos nematydavo.

Klimatas keisdavosi lėtai, tai užtrukdavo tūkstančius metų. O štai dabar tie procesai yra pagreitėję, viskas ėmė keistis apie 1970-uosius metus. Dabar kai kas pasikeičia ne per suaugusio žmogaus, bet per vaiko gyvenimą. Tai rodo vidutinės metinės temperatūros stebėjimai visame pasaulyje, temperatūra auga, šiame šimtmetyje nebuvo nė vienų metų, kad vidutinė metinė temperatūra būtų normali arba mažesnė. Visada yra aukštesnė ir ji auga.

Ar visi supranta, kas yra klimato, o kas – orų kaita? Kas vyksta gamtoje, kai keičiasi klimatas?

Labai daug kas painioja klimatą su orais, jei tik atšąla išsyk išgirstame, ką jūs čia kalbate apie klimato šiltėjimą, jei yra šalta. Šalti yra orai, tai – dinamika, kai per dieną oras keičiasi kelis kartus. Klimatas taip greitai nesikeičia, klimato kaita yra daugybinis procesas. Dabar vidutinė metinė temperatūra visame pasaulyje yra vienu laipsniu didesnė. Gamta, kaip žmogaus organizmas – pakilusi temperatūra reiškia ligą. Gamta karščiuoja ir negali apsiginti nuo žmonių. Perkaitusi ji darosi pikta ir mums grąžina tai, ką padarėme.

Greitėja ne tik tarša, tirpsta Arkties vandenyno ledynai, vanduo atsiskiedžia ir tampa gėlas, keičiasi vandenyno sudėtis. Tai kenkia gyvūnijai, Golfo srovei, aižėja amžinas įšalas, jis tampa, kaip kempinė, iš žemės gelmių ima veržtis metano dujos. Tai dar labiau greitina klimato šiltėjimą. Labiausiai nuo to kenčia šiaurinės platumos ir dažnai nutinka taip, kad šiaurės ašigalyje šilčiau nei Lietuvoje. Tai yra baisu.

Klimato kaitos sustabdyti jau negalima, galima tik pristabdyti, bet net to dabar nėra daroma. Protokolai ir susitarimai yra laužomi, iš sutarčių – pasitraukiama. Paryžiaus ar Kioto susitarimai netenka galios. Pradžioje buvo kalbėta apie vieno laipsnio temperatūros kilimą, dabar jau kalbame apie pusantro ar net dviejų. Mes nieko nedarome, ramiai gyvename apsimesdami, kad nieko nevyksta, ginčijamės, deramės.

Yra nustatyta, kad jei vidutinė metinė temperatūra pakils keturiais laipsniais – mes sudeginsime planetą. Atsiras dykumų, išnyks augalija. Tokiais pagreičiais, kaip dabar, iki šio amžiaus pabaigos galima tai pasiekti. Žmonės gyvena šia diena, ne veltui esame vadinami vienkartinės epochos atstovais.

Kaip klimato kaita veikia skirtingus planetos kampelius? Kai vienas kraštas dega, o kitas skęsta – tai susiję?

Viskas yra susiję, klimato sistemos yra kelios: atmosfera, biosfera (viskas, kas gyva), litosfera yra žemė ir dar yra kriosfera (ledas). Pakitus vienai sistemai įvyksta grandininė reakcija. Todėl, kai dega Kalifornijos miškai, siaučia uraganas rytinėje JAV pakrantėje, o potvynis skandina Kiniją galime kaltinti atmosferos cirkuliaciją. Oro masės veikia viena kitą, aukšto ir žemo slėgio atmosferos sluoksniai kaitaliojasi. Tarkime JAV Vakarinė pakrantė dažnai dega, o Rytinė – skęsta.

Nuo 1778 metų matuojame temperatūrą, sudarome kreivę. Daug metų ji buvo stabili, o nuo praeito amžiaus septintojo dešimtmečio ėmė kilti. O štai 2008 metais mes Lietuvoje jau neturėjome žiemos, nesnigo, žydėjo našlaitės, vasario mėnesį ūkininkai pradėjo arti laukus, o kovą nužydėjo alyvos.

Iškreipta visa atmosferos cirkuliacija. Arkties vandenynas nebeatlieka savo funkcijos, jis buvo šaldiklis, ten kūrėsi oro masės, kurios vėsino. Tarkime, į Lietuvą visada ateidavo šalta oro masė iš Sibiro ir čia laikydavosi, todėl turėjome šaltas žiemas. Dabar ta aukšto slėgio sritis neatkeliauja, nes ji nesusiformuoja.

Sinoptikams dar sunkiau prognozuoti orus, nes nebėra klasikinio vaizdo, nebegalioja išmoktos taisyklės ir pamokos. Prieš kelias dienas stebėjau perkūniją ir negalėjau patikėti savo akimis. Aš žinau, kad perkūnija susiformuoja, kai susidaro didelis temperatūrų skirtumas nuo įkaitusios žemės į viršų kylant oro masėms, kurios susitinka su besileidžiančiomis šaltomis oro masėmis. Perkūnijos būna dieninės ir dažniausiai vyksta popiet arba vakarinės, kurios tęsiasi iki vidurnakčio ar kiek vėliau. O štai prieš kelias dienas perkūniją girdėjau ryte, tai itin retas reiškinys, nes rytą žemė yra labiausiai atvėsusi.

Oras (lokaliai) per dieną gali keistis kelis kartus, tam įtakos gali turėti deganti pieva, įvykusi avarija ar kitas, regis, visiškai su orų kaita nesusijęs įvykis. Nuo uždegtos pievos didėja tarša, atmosferos drumstumas. Kai Islandijoje išsiveržė vulkanas sinoptikams buvo gana sunku prognozuoti orus. Visi žemėlapiai ir prognozės rodė, kad turi būti lietus, visi laukė. Bet aš stebėjau situaciją ir išsyk supratau, kad lietaus nebus – vulkanas išmetė tiek šilumos, kad atmosferoje susidaręs sluoksnis išgarino lietų. Viskas yra susiję.

Daug kalbate apie oro mases, kas tai, ką jos neša? Ar tarša, invazinės rūšys ir neįprastas šiluma – oro masių darbas?

Dabar daug kalbame apie Černobylį, domimasi, kiek taršos kliuvo Lietuvai. Galiu pasakyti, kad kliuvo daug.  Tada mes atsidūrėme tarsi oro masių tunelyje – iš šiaurės ir rytų buvo aukšto slėgio sritys, o Skandinavijoje – žemo slėgio sritis, todėl tarša iš Ukrainos per mus ėjo kaip tuneliu. Po dviejų parų aukštyje apsisuko taršos pernašos, nuo Skandinavijos viena grįžo, o kita dar tik ėjo į tą pusę. Jos susidūrė virš Lietuvos. O pirmas lietus, kuris nusodino visą taršą, buvo tik gegužės 5 dieną (Černobylio atominė elektrinė sprogo balandžio 26 dieną).

Jei ne ši banga apie sprogimą mes būtume dar ilgai nieko nežinoję, skandinavai „pagavo“ užterštumą ir pradėjo tirti, kelti triukšmą. Tuo pat metu Vilniuje švytėjo metaliniai balkonų turėklai, radioaktyvios dulkės buvo nusėdusios visus įmanomus paviršius. Užterštumas buvo didžiulis, nes nuodingųjų dalelių išmetimas į atmosferą truko gana ilgai. Taigi, reikia suprasti, kad jei kažkas nutinka kur nors pasaulyje sakymas, jog „Lietuvos nepasieks“ nėra teisingas. Pasieks po savaitės iš vienos pusės ar po dešimties dienų – iš kitos, bet vistiek pasieks.

Kai degė Portugalija prieš porą metų sinoptikų žemėlapiuose labai aiškiai matėsi, kaip dūmai ėjo per Europą, kabino pietinę Lietuvą ir nuslinko link Uralo. Taigi, jei kažkas vyksta toliau nuo mūsų dar nereiškia, kad mes negausime pernašų dozės. Lygiai taip pat Lietuvoje atsirado ir tropinis amaras – jį pernešė oro masės. Ir amaras Lietuvoje atsirado tam tikrose vietose, o pažvelgus į atmosferos frontų žemėlapį matėsi, kad amaro paplitimas atkartoja atmosferos fronto „taką“.

Tokiu pačiu principu yra pernešami vabzdžiais, sėklos. Kartą su kolegomis pajūryje su kastuvais ėjome rinkti boružių, pakrantė buvo raudona, oro masė jas pernešė per Atlanto vandenyną. Pernaša eina 100 kilometrų per valanda greičiu, tai nėra vėjas, tai atmosferoje judančios oro masės. Vėjas susidaro pažemiui, o pernaša prasideda nuo 1-1,5 kilometrų aukštyje. Mes pernašas matome pagal debesis.

Ar galima sustabdyti klimato šilimą? Ką turėtume padaryti?

Jei šiandien mes nustotumėme į atmosferą išmetinėti CO2 dar šimtą metų vyktų pokyčiai. Tai – inercija, nes pokyčiai yra labai įsibėgėję. Keičiasi vandenyno įkaitimo lygis ir druskingumas, atsiskiedžiant vandeniui Golfo srovė gali nusileisti prie dugno, tai pakenktų kai kurioms saloms, tokioms, kaip Airija, klimatas ten gali smarkiai atvėsti.

Golfo srovė lemia 20 proc. Europos klimato, 80 proc. klimato lemia Uoliniai kalnai esantys JAV, nes jie užstoja šaltų oro pernašų iš Ramiojo vandenyno patekimą į Europą. Jei nebūtų uolinių kalnų, temperatūra Europoje būtų 4 laipsniais žemesnė. Todėl ir sakoma, kad kai kertami Amazonės miškai, skiedros lekia pas mus. Gyvename po vienu stogu, svarbu tai suvokti ir nustoti kenkti.

www.tv3.lt

Tau taip pat gali patikti Daugiau iš autoriaus

Comments

Kraunasi...