Pastarosiomis dienomis tūkstančiai afganų pabėgėlių buvo nuskraidinti į Europą, pasakojantys apie baimę, šoką ir dramatiškus pabėgimus.
Kai kurie dar tik prasilenkia pakeliui į JAV ar kitą vietą, daugelis iš 181, nusileidusio Lietuvoje, tikisi sukurti naują gyvenimą šalyje.
Daugelis jų vertėjo žodžius 5000 Lietuvos karių, kurie per pastaruosius du dešimtmečius tarnavo Afganistane.
Ghulamuddinas: „Atėjau čia tik su sandalais“
Buvęs Lietuvos karių Afganistane vertėjas Ghulamuddinas Sadiqi sako į Lietuvą atvykęs su basutėmis.
„Daugelis iš mūsų čia atvyko turėdami labai mažai, todėl tikimės pagalbos [the] Lietuvos vyriausybė“, – sakė jis.
„Atėjau čia tik su viena pora batų – sandalais, kuriuos dabar matote aviu“.
Ghulamuddinas, kuris anksčiau keliavo tik Indijoje ir Pakistane, atsivežė savo žmoną ir penkis vaikus – 3, 5, 7, 10 ir 17 metų.
Visi septyni jie miega vienviečiame kambaryje, kuriame iki šiol naudojosi profesinės mokyklos mokiniai.
„Turėjome vos kelias minutes palikti savo namus Afganistane“, – sakė jis.
„Buvo 22 val., kai sulaukiau skambučio iš Kabulo oro uoste dislokuotų Specialiųjų Lietuvos kariuomenės pajėgų ir paprašiau kuo greičiau atvykti.
„Kadangi Talibanas veržėsi į sostinę, turėjome slėptis. Džiaugiamės, kad dabar esame saugūs. Tikrai negalime čia niekuo skųstis”, – sakė jis.
Mustafa: „Tikiuosi, kad jie nenukentės“
„Visas mano pasaulis sugriuvo po to, kai Talibanas užėmė šalį ir Kabulą“, – „Euronews“ sakė buvęs Lietuvos kariuomenės vertėjas Mustafa Babakarhailas. „Mes žinojome, kad tai juda į priekį, bet turbūt tik nedaugelis tikėjosi, kad toks greitas žlugimas.”
Mustafa į Lietuvą atvežė žmoną ir du vaikus, tačiau bijo dėl kitų paliktų šeimos narių ir artimųjų. „Tiesiog dabar žinau, kas jiems nutiks“, – sakė jis. „Galiu tik tikėtis, kad jie nenukentės“.
31 metų vyras sakė, kad jo gyvybei galėjo kilti „didelis pavojus“, jei jis būtų likęs Afganistane dėl penkerius metus trukusio vertimo žodžiu NATO vadovaujamoje koalicijoje. Be anglų kalbos, jis taip pat gali kalbėti puštu ir šiek tiek urdu kalbomis.
Paprašytas pasidalinti įspūdžiu apie pirmąsias dienas Raseiniuose, Mustafa ėmė jaudinamai kalbėti apie orą.
„Žinojau, kad Lietuvoje darosi šalta, – sakė Mustafa, – bet dabar turime paskutinės rugpjūčio dienos ir jau gana šalta. Man buvo pasakyta, kaip šalta žiemą. Deja, daugelis iš mūsų čia atvyko labai lengvai apsirengę. Esu ypač susirūpinęs dėl mūsų vaikų, bet, kaip ir daugelis kitų afganistaniečių, pasitikiu [the] Lietuvos, Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos pagalba“. – sakė Mustafa Babakarhailas.
Mustafa, kalbėdamas apie esamą migrantų antplūdį Lietuvoje, teigė, kad Lietuvos skraidinami afganai skiriasi nuo tų, kurie atvyksta per Baltarusiją.
„Mūsų atvejis visiškai kitoks, – sakė jis. – Kitaip nei kiti, mes čia atvykome ne nelegaliai. Jei nebūtų grėsmės mūsų gyvybei, būtume likę savo šalyje. Jūsų vyriausybė pakvietė mus, pripažindama, ką padarėme Lietuvos kariams“.
Jis pridūrė, kad Afganistanas per pastaruosius 20 metų, valdydamas NATO vadovaujamą koaliciją, padarė didelę pažangą, tačiau prisipažino nustebęs dėl netikėto Afganistano vyriausybės žlugimo.
Sakė: „Esu sukrėstas, kad buvo tiek mažai pasipriešinimo“
Kitas buvęs Lietuvos kariuomenės Afganistane vertėjas Omaras Saidi į Lietuvą atvyko su keturiais 6, 9, 12 ir 15 metų vaikais.
Tačiau, kaip ir Mustafa, jis labai nerimauja dėl tų, kuriuos paliko.
„Mano tėvas septynerius metus dirbo Lietuvos kariuomenės vietos sargybos vadu. Vienas iš mano brolių, likęs Afganistane, taip pat dirbo koalicijos kariuomenės sargu. Esu labai susirūpinęs dėl jų, nes Talibanas dabar ieško tų, kurie dirbo koalicijos kariams“.
Saidas „Euronews“ sakė, kad vienintelė galimybė jo šeimai buvo pasislėpti.
Paklaustas, kodėl negalėjo būti evakuoti kartu su juo, jis pridūrė: „Na, visa evakuacija įvyko labai greitai, o prioritetas buvo pirmiausia evakuoti vertėjus, jų žmonas ir vaikus“.
Jis sakė, kad vis dar kalbasi su savo tėvu ir broliu per „WhatsApp“, tačiau baiminasi, kad valdžioje esantis Talibanas nutrūks interneto ryšys.
„Kaip ir daugelis afganų, esu sukrėstas jų sugebėjimo taip greitai ir be jokio pasipriešinimo užvaldyti visą šalį“, – sakė jis.
Saidas išreiškė padėką Lietuvos vyriausybei ir kad jau yra pateikęs prašymą suteikti prieglobstį.
„Dėl koronaviruso pandemijos dvi savaites esame karantine, sąlygomis negaliu skųstis, bet, žinoma, būtų malonu po to turėti tikrumo“, – sakė jis. „Mano profesija yra psichologė, todėl taip ir bus. sunku čia gauti darbą šioje srityje“.
Haji: „Išgirdau kaip šūvis, kai lėktuvas pakilo“
Haji Akbar Sultani istorija gerokai skiriasi nuo jo bičiulių afganistaniečių, skrendančių į Lietuvą evakuacinio skrydžio.
Būdamas Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) doktorantas, jis liepos pabaigoje išvyko atostogų namo į Mazar-i-Sharifą, gimtąjį miestą šiaurės Afganistane.
Tačiau Talibano pajėgoms greitai artėjant, jis buvo priverstas bėgti iš miesto.
„Tiesą sakant, talibai buvo greitesni – mes su žmona turėjome bėgti iš miestelio, kuriame jau buvo talibai. Išsinuomojau automobilį, kad nuvažiuočiau iki pat Kabulo oro uosto.
„Kelyje mus kelis kartus sustabdė talibai. Kiekvieną kartą sakydavau, kad mano žmona labai serga, kad ji negali gauti tinkamo gydymo Mazari Šarife ir mums reikia nuvykti į Kabulą pas gydytojus. “
Jis sakė, kad jam „labai pasisekė“: jei talibai būtų patikrinę jo krepšį automobilio bagažinėje, būtų radę jo pasą su Europos Sąjungos viza.
„Tai būtų pabaiga“, – įsitikinęs jis.
Tačiau, patikėję jo sugalvota istorija, Talibo kovotojai paleido juos be kruopštaus patikrinimo.
Jis sako „labai“ dėkingas VGTU vadovams, kurie susisiekė su Lietuvos kariais Kabulo oro uoste prašydami išvežti studentą iš šalies.
Jo žodžiais, išvykimas iš Kabulo oro uosto buvo labai „labai grubus“
„Lėktuvas pakilo staigiai ir staigiai. Lėktuvui tebebuvus ant kilimo ir tūpimo tako, išgirdau, kaip skambėjo kulkosvaidis. Buvo labai baisu“, – prisiminė jis.
