Amžino poilsio atgulė garsus dizaineris Maslauskas: išlydėjo spalvotai

Savaitgalį Lietuva atsisveikino su žinomu kėdainiečiu, vos 44-erių sulaukusiu avalynės kūrėju Žanu Maslausku. Žanas baigė savo misiją žemėje ir amžinybėn išėjo penktadienį, likus kiek daugiau nei pusvalandžiui iki vidurdienio.

Nuo vaikystės cukriniu diabetu sirgęs kūrėjas, su nepaprasta jėga ir stiprybe kovojo už kiekvieną savo gyvenimo dieną. Už tiesą. Už galimybę kurti. Už galimybę būti savimi. Už galimybę būti kitokiu. Galimybę būti laisvu. Džiaugtis nepaisant varginančio fizinio skausmo ir visa širdimi mylėti.

Nesuskaičiuojamą daugybę sveikatos krizių Žanui visuomet padėdavo įveikti meilė šeimai – žmonai Jurgitai, sūnums Benui ir Hariui bei nepaprastas atsidavimas darbui. Jis sugebėdavo kurti net ir ligoninės palatoje, kurioje atsidurdavo po keletą kartų per metus. Net ir ten, tarp baltų sienų, į popierių atguldavo jo gražiausių batų eskizai.

Įveikti septyni infarktai, kelias dienas per savaitę atliekamos dializės Žano nestabdė.

Kasryt žadintuvui nuskambėjus lygiai penktą, jis kildavo iš lovos ir kartu su vyresniuoju sūnumi Benu eidavo pasitikti naujos dienos į šalia namų, Kėdainių senamiestyje esančias savo sukurtas „Batų namų“ dirbtuves – kas gi kitas suskirstys ir paruoš visus dienos darbus 8 valandą dirbtuvės duris praversiantiems darbuotojams…

Šis žmogus kiekvieną dieną sugebėjo gyventi taip, lyg ji jam būtų paskutinė. Visą gyvenimą balansavo ant beprotiškos kraštutinumų ribos. Į didžiausias rizikas nėrė stačia galva.

Net ir nerealiausios jo svajonės bei milžiniški tikslai netrukdavo virsti realybe dėl neeilinio atkaklumo ir darbštumo bei gebėjimo gyventi pašėlusiu tempu.

Žanas niekada neturėjo žodžio „rytoj“. Jis niekada ir niekam neleisdavo atidėti jokių darbų. Viską reikėdavo padaryti šiandien. O dar geriau – vakar.

Talentingas kūrėjas degė tokia aistra savo darbui ir meile gyvenimui bei tiems, kurie šalia, kad ši aistra jį visuomet net ir pačiais kritiškiausiais momentais išplėšdavo iš mirties nagų. Regis, taip turėjo būti ir šį kartą.

Gulantis į Kauno medicinos universiteto klinikas eiliniam „remontui“ niekas net neįtarė, kad šis „remontas“ bus paskutinis. Kad aštuntojo infarkto jis jau nebepakels.

Juk viskas atrodė taip, kaip visada. Nebuvo išsiskyrimo nuojautos, skaudžių atsisveikinimo žodžių. Nebuvo nieko, kas bylotų apie jo misijos žemėje pabaigą, išskyrus vieną nebylų ženklą žmonai Jurgitai, kurio tą kart nė vienas iš jų nesuprato… Kurio prasmė atsiskleidė tik po jo išėjimo…

Žanas žinojo savo likimą. Dar būdamas visai jaunas vos susipažinęs Jurgitai sakė, kad teks labai skubėti, nes reikia nuveikti labai daug. Ir išties nuveikė.

Tapęs rankų darbo avalynės pionieriumi Lietuvoje, įkūręs dirbtuves „Batų namai“, pristatęs keliolika rankų darbų avalynės kolekcijų ir įgyvendinęs daugybę savo asmeninių svajonių, jis sugebėjo drąsinti ir skatinti kurti bei priimti naujus iššūkius ir tuos, su kuriais susitikdavo savo gyvenimo kelyje.

Spėjo visas savo amato ir verslo subtilybes perduoti sūnui Benui, o kūrybinį polėkį – sūnaus sužadėtiniai Gintarei, kurie, kartu su Jurgita tęs jo pradėtus darbus ir jau šiandien pristatys naują „Batų namų“ avalynės kolekciją, kurioje – paskutiniai Žano sukurti modeliai.

Šie jauni žmonės ir toliau dirbs taip, kaip Žanas juos išmokė. Ne mažiau talentingai. Ne mažiau atsidavusiai. Ne mažiau reikliai. Ne mažiau kūrybingai.

Iš Žano tiesiog nebuvo galima išmokti kitaip. Nes jis pats buvo kitoks.

Amžino poilsio atgulė spalvotai

Kitoks išliko net ir išeidamas – žmonės gerbė artimųjų prašymą ir atėjo atsisveikinti su Žanu be vainikų ir krepšelių, nešini po vieną baltą žiedą ir pasipuošę taip, kaip Žanas mėgo – ne gedulo drabužiais, o spalvotai.

O ir pats Žanas atgulė ilsėtis papuoštas savo mylimiausiais margais marškiniais, šviesiomis kelnėmis ir stilingu švarku, avėdamas savo paties sukurtus batus ir žinoma, nesiskirdamas su akiniais.

Atgulė jis sekmadienį Kauno gatvės kapinėse, šalia savo tėčio, lydimas mylimos šeimos, bičiulių ir jo kūrybos gerbėjų, skambant bičiulio Jono saksofonu atliekamai muzikai, kurią jis taip pat labai mylėjo.

Su Žanu atsisveikino ne tik tie, kurie pažino jį kasdieniame gyvenime. Šiam kūrėjui savo pagarbą atidavė ir rajono meras Valentinas Tamulis bei šalies Prezidentas Gitanas Nausėda, šeimai atsiuntęs jautrius užuojautos žodžius bei baltų gėlių atsisveikinimo puokštę.

Ištvėrė septynis infarktus 

Neseniai vyras dalyvavo TV3 laidoje „Pasaulis pagal moteris“ ir ten papasakojo apie ligą, su kuria kovoja.

Žanas, kasdien kovojęs už savo gyvybę, su optimizmu siekė užsibrėžtų tikslų, puoselėjo įkurtus „Batų namus“ ir žadėjo sukurti batus Andriui Mamontovui.

Ironija prieš septynis infarktus. „Sveikatos problemos yra tarsi įkvėpimas kurti. Visi išgyvenimai vėliau atsispindėjo kūryboje. Su kiekviena krize atsiranda dar didesnis noras kažką nuveikti“, – laidos vedėjos Kristinos Rimienės kalbintas pašnekovas buvo atviras, o krizių jo gyvenime išties daug: cukrinis diabetas, septyni infarktai, laukiančios širdies ir inkstų transplantacijos…

Vien praėjusiais metais jis patyrė tris infarktus, praleido ligoninėse net septynis mėnesius, tačiau ir į juodžiausias dienas žvelgia su ironija. Žanas nedejuoja dėl negandų, kiekvieną kartą atsidūrus ligoninėje gimsta naujos batų kolekcijų idėjos ir svajonės.

Praėjusiais metais vyras laimėjo žūtbūtinę kovą su mirtimi, laukęs širdies ir inkstų transplantacijos, dėl cukrinio diabeto komplikacijų netekęs dviejų kojų pirštų ir jau nebegalintis gyventi be reguliarių inkstų dializių, 43 metų kėdainietis likimo smūgiams priešinosi kasdien kurdamas naują avalynę bei šio savo meniško amato paslaptis perduodamas savo vaikams – jo įkurtus „Batų namus“ jau perėmusiam sūnui Benui ir jo sužadėtinei Gintarei Petreikytei.

www.tv3.lt

Tau taip pat gali patikti Daugiau iš autoriaus

Comments

Kraunasi...